Šį savaitgalį su Laura išbandėm buvusio vietinio (gaila, kad jau nebe vietinio) kalnų gyko Lino pasiūlytą vietą - Dolomitus;-) Išbandėm ir jo paliktą guidebook’ą (ačiū Linui!). Savaitę jį prasinešiojus kuprinėj ir pravarčius autobuse pakeliui į Salewa Cube, Laura išrinko Rosengartenspitze (2981 m) pirmai dienai ir, jei bus laiko, Punta Emma (2617 m) antrai dienai. Martynas neprieštaravo.

Penktadienį, po pietų mensoj, bėgom greit krautis daiktų ir išlėkėm į Pera miestelį, esantį prie vakarinės Dolomitų dalies (44 km nuo Bolzano!), kurioje ir yra mus dominusi Rosengarten viršūnių grupė. Pasistatom mašiną, prigriebiam kalnų autobusiuką iki Gardeccia namuko (5 EU žmogui, bet kitaip neišeina, nes viršuj nėra aikštelės mašinai) ir vakare jau statom palapinę už didžiulio boulderio netoli Vajolet kalnų trobelės.

Susitvarkę daiktus, lekiam apžiūrėti šeštadienio maršruto ant Rosengartenspitze. Maršrutas vadinasi Steger, 600 metrų, iš viso 18 laisvo lipimo virvių, ir VI- pagal UIAA. Apsidairę, nesunkiai randame visą maršruto liniją. Nusprendžiam, kad reiks anksti keltis, visgi 18 virvių į viršų ir nežinia kiek žemyn per vieną dieną.

Šeštadienį 04:15 skamba žadintuvas. Papusryčiaujame, susimetame į kuprines įrangą ir patraukiame link maršruto pradžios. 06:07 pradedame lipti. Pirmas virves lipam su ciklopais. Toliau pradeda šviesti saulė ir be didelių vargų keliaujam į viršų iki penktos virvės;-)

Išlipus 5-tą virvę, Laura ieško, kur daryti stotį. Suranda surūdijusius pitonus, bet jie per daug pasitikėjimo nekelia, todėl lipa aukščiau ir randa kažkieno paliktą kilpą, kurią galvoja panaudoti stočiai, bet prieš tai nusprendžia patikrinti - trūkteli ir .. Laura jau ore - pirmas, pasak jos, prakritimas trad’e:-) Šiek tiek apsibrozdina, bet viskas ok. Kilpa pasirodo buvo supuvus, todėl patraukus nesunkiai plyšo.

Kitos virvės nesukėlė per daug problemų, tik buvo sunku su sauga. Yra kažkiek paliktų senų pitonų, tai ir segi į juos, nes surasti tinkamų plyšių friendams ar nutsams nebuvo lengva, todėl kai kur buvo solinimas su virve. Iš viso, kitą kartą neimsim zakladkių ir mažų friendų.

Pralipus pusę maršruto, mus pasiveja vietinių laipiotojų pora, kuri mus aplenkia, kai mes pametam maršruto liniją, bet dėka jų greit grįžtam atgal. Artėjant link viršūnės, mane jau pradeda persekioti nuovargis, bet ~18:00 mes jau viršuje.

Greit pavalgom, pasidžiaugiam ir einam ieškoti, kaip nusileisti. O tada visi nuotykiai ir prasidėjo;-)

Pagal maršruto aprašymą turėjome eiti į šiaurę palei keterą ir ten surasti pirmą žiedą nusileidimui. Kažkiek paklaidžioję, lyg ir radom jį. Pradedam leistis per visą virvę (60 m) žemyn. Pakeliui turėtume sutikti dar vieną leidimosi žiedą, bet jo nėra. Pasvarstę, kad galbūt mes jo nepastebėjome, nusprendėme toliau leistis žemyn tuo pačiu keliu, kaip ir pradėjome. Stoties nėra kur daryti, žodžiu stovim ant savo kojų ir bandom ištraukinėt virves - fuck, užstrigo;-) Traukiam iš jėgos, bet baisu nusiversti žemyn su virve, taigi po kažkiek bandymų lipam atgal į viršų, beveik visiškai sutemo, bandom skambinti Eglei (dėkui Eglei už pagalbą!), kad surastų tikslų nusileidimo aprašymą, nes leistis tuo pačiu diulferiu žemyn į nežinią kur, nesinori. Gaunam tuos pačius nurodymus, kaip ir turėjom. Tamsu, nežinia, ką daryt. Skambinam į AVS, nekelia. Išsikrapštom virvę ir bandom skambinti Sudtirol Mountain Rescue dėl nusileidimo info. Jie siūlo atvaryti, o kai mes nesutinkam, pataria naktį nesileisti ir pasilikti nakvoti viršuje. Jei ką, liepia skambinti. Atvarys mūsų nukrapštyti nuo viršaus.

Susitaikę su mintim, jog teks nakvoti ~3 km aukštyje be bivakinimo daiktų, su šturminėm striukėm ir paprastom laipiojimo kelnėms, bandom įsikurti, kad būtų jaukiau: Laura rado gerą lygią vietą, ant akmenų pasitiesiam virve, sukišam kojas į kuprinę ir bandom “miegot”;-) Iš pradžių viskas buvo gan linksma, bet visa romantika dingo po vidurnakčio, kada šaltis vis labiau ir labiau smelkėsi ir sunkiai pavyko sukontroliuoti kūnus, kad nesušaltų.

Po ilgų dvejonių nusprendžiam skambinti. Dar trys žiauriai ilgos valandos ir sulaukiam gelbėtojų. Taip gėda dar nebuvo niekad, bet turbūt geriau jau gėda negu nušalusios kojos. Gavom striukes ir kažkokius šiltus daiktus, kuriuos reikia įsidėti prie kūno.

Tada prasidėjo leidimasis. Tokio greičio dirbant su virvėm irgi dar neteko matyti. Pakeliui šiek tiek susipažinom. O pabaigoj vyriausias iš jų, dirbantis gelbėtoju 35 metus, jau klausė, ką lipsim rytoj (tiksliau šiandien) ir davė rekomedacijų.

Prie palapinės buvom 6val. ryto. 26 valandos darbo. Dar buvo tamsoka, todėl smigom. Apie 9val. atsikėlėm, prie pusryčių dar kartą viską apsvarstėm, prisiminėm. Ir suklydom, ir nepasisekė. Nors ir saulei šviečiant sėdint apačioj, ir atrodo viskas paprasčiau, vis dėl to, abudu sutikom, kad skambinti reikėjo.

Išvada - nesmagu klysti, bet neklysta tik tie, kas ne laipioja, o žiūri filmus apie laipiojmą. Todėl laukiam kitų laisvų savaitgalių ir toliau vartom Dolomitų maršrutų knygą.

Beje, apie šitą liūdnoką, bet gerai pasibaigusį nuotykį galite paskaityti ir kitur. Per kvailumą išgarsėjom :)

Daugiau nuotraukų rasite čia.