Arco žiemą

Šeštadienis 6:00 skamba žadintuvas. Toks, atrodo, nemalonus dalykas tampa visai maloniu, kai pagalvoji, kad darai būtent tai, ką tikrai nori daryti. Greiti pusryčiai ir jau sėdim pusiau miegodami savo murzinoj mašinoj. Dar valanda su puse ir jau matom uolas.

Šįkart priėjimas nedžiuginantis. Turim ranka pieštą planą (labai jau nesinorėjo eiti iki universiteto spausdinti), maršruto aprašymą (verstą iš italų kalbos su Google translate :) ir keletą nuotraukų telefone. Planas - Via Angelo, kurį mums rekomendavo Markas - vietinis laipiotojas. Deja, priėjimas prie to Angelo mums niekaip nepasidavė. Paklaidžioję, bandėm lipti, kur “čia turėtų prasidėti maršrutas”, bet laiku sutikti vietiniai laipiotojai pasakė - “ne, ten žemiau reik paeiti ir lipti tada”. Žodžiu, bėgom ten žemiau, vėl klaidžiojom miške ir pradėjom, kur “čia turėtų prasidėti”. Vėl sutinkam tuos pačius vietinius laipiotojus dėdes ir vėl jie sako, kad ne ten;-) Kadangi klaidžiojimai truko ilgiau negu buvo planuota, o šviesos gruodžio mėnesį būna iki ~16:00, tai greitai apsigalvojom ir einam lipti su dėdulėm jų parekomenduoto Via Spigolo.

Via Spigolo yra nesudėtingas, bet gana gražus (jeigu neskaitant paskutinių “sodininko” virvių per miškelį :) maršrutas Sarca slėnyje ant  Pian dela Paia masyvo. Sudėtingumas: VI/VI-/V+ pagal UIAA. Ilgis: 300 m, 9 virvės.

Viena iš "sodininko" virvių ir motokroso laukas fone

Prieš mus lipo minėtieji du dėdės ir mes neturėdami jokios informacijos apie maršrutą labai skubėjom paskui juos (per skubėjimą plyšta mano kelnės - beveik pasidalina į dvi dalis;-) Maždaug pusę maršruto laikėmės, bet paskutinėse stotyse jų nesutikdavom, o tik matydavom neseniai pamagnezijuotus kybius;-) Viršūnę pasiekėm dar nesutemus. Paskui laukė nuobodus kelias žemyn per rudenėjantį mišką. Nusileidę pasidarom greit valgyt, atlenkiam galinės sedinės atlošus ir lendam vidun miegot. Pamiršau paminėti, kad beveik visą laiką lipant mus lydėjo motociklų garsai, nes prie pat sienos buvo motokroso laukas…

Kelnės

Beveik pabaiga

Kito ryto planas - tas pats Via Angelo. Bet vėl tenka paklaidžioti, kol galiausiai surandam priėjimą prie maršruto. Pirmą “priėjimo” prie maršruto virvę lipa Laura, daug nestabilių ir baisių akmenų. Antra tenka man, bet užsilipu ant aukštesnės lentynos ir supratau, kad nusukau ne ten;-) Vėl daug laiko iššvaistyta ir ne per daugiausiai lieka lipimui šviesoje. Nusprendžiam leistis žemyn. Po poros valandų sėdim mašinoj ir važiuojam atgal į namus…

Nakvynės vieta

Pastaba ateičiai: Kad ir kaip šalta, bet per priėjimą nesidėti kailinių;-)