Laukėm, svajojom, taupėm, planavom ir pagaliau pradedam išnaudoti dar vieną Pietų Tirolio privalumą. Pirmą kartą gyvenime laipiojau ledu. Martynas jau ne pirmą, bet buvom apsvaigę iš laimės abudu.

Nakvynė.

Nakvynė.

Šeštadienį kaip visada keliamės anksčiau negu į darbus ar paskaitas. Tokiam ankstume net pusryčiai nelenda :) Paliekam Bolzano, kuriame oras pavasariškas, bet už maždaug 20km pakliūnam į tikrą žiemą. Gražu, oi gražu, trinam delnais ir tikimės užšalusių krioklių. Maždaug už pusantros valandos kelio, visai netoli Marmolados, yra tokia vieta, kuri vadinasi Sottoguda. Mažiukas kaimelis, kuris slepia nenupasakojamą gėrį. Slėnis iš abiejų pusių apsuptas kriokliais. Tikrais, užšalusiais, ilgais kriokliais!

Martynas apžiūrinėja Cascata del Sole. Ją ir lipom.

Martynas apžiūrinėja Cascata del Sole. Ją ir lipom.

Rengiamės savo kai kuriuos dar neišbandytus drabužius, imam ledkirčius ir kates, kurių dar nereikia galąsti(bet greitai reikės) :), ir skubam ieškoti tų gėrių. Nusprendžiam iš pradžių truputį nusiraminti ir nepradėti nuo pačių gražiausių, ilgiausių ir pan., o pasibandyti lengvai. Kaip tik pakeliui randam Cascata del Sole(Saulės kaskadą), apie kurią jau buvom skaitę. II, 3+, 90m. Turėtų tikti. Iš pradžių gerokai pasilaipiojam ant pirmos stoties Martyno pakabinta viršutine sauga. Tada nusprendžiam lipti iki viršaus. Pirma virvė jau mintinai išmokta einasi nesunkiai, antra kiek įdomesnė, bet irgi ne per sunki. Lipam neskubėdami, bandom įprasti dirbti su pirštinėm, kas nėra taip lengva, kaip atrodo :) Stotyse aš išsitraukiu pūkę. Rankos vis vien šąla, bet labai tikiuosi, kad jos įpras ir vėliau bus ne tokios reiklios.

Ruošiasi lipti. Kaip matot, dar su pirštinėm sunkiai sekasi dirbti :)

Ruošiasi lipti. Kaip matot, dar su pirštinėm sunkiai sekasi dirbti :)

Ropoju.

Ropoju.

O tada ateina eilė trečiajai virvei. Šita jau buvo smagi! Visko buvo: ir Elvio kojų, ir krentančių ledsriegių… Kai lipau iš paskos, labai stebėjausi, kaip ten Martynui išėjo taip ramiai pralipti tas vietas, kuriose aš labai jau drebėjau. Pasirodo, kad ir jis adrenalino pasikrovė. Bet galiausiai buvom patenkinti abu. Paskutinė virvė užtat apdovanojo lengvu, nestačiu ir daug minkštesniu ledu.

Smagioji.

Smagioji.

Prieš leidžiantis dar palaukėm kol kita 3 žmonių grupė nusileis, nes jie leidosi nuo trečios stoties, taigi nusileidom jau tamsoj. Susidėliojom daiktus, peršokavom per upelį ir ėjom ieškot namų :) Praeidami matėm daug šiltų kavinių su besišypsančiais ir karštą sriubą srebiančiais žmonėm, bet mes turėjom dar vieną tikslą šiam savaitgaliui - pasitreniruoti nakvynę lauke. Aš labai jau seniai tokį malonumą turėjau, bet buvo geriau negu tikėjausi. Aišku, miego buvo mažoka ir didesnę dalį nakties vis iškišdavau nosį pažiūrėt gal jau švinta(nes labai laukiau :). Užtat šilti pusryčiai, kuriuos iš tikrųjų aš pamiršau(kaip ir dar pusę maisto :) mus atgaivino. Valgėm Corny batonėlių košę su pienu. Nebandėt? Visai nieko, tik dideli gabalai buvo, nes jie užšalo.

Antra diena buvo ne tokia produktyvi, bet irgi labai smagi. Šįkart mokėmės ant Cascata delle Attraversate(Traverso caskada), kuris pasak guidebook’o labai tinkamas naujokams mokytis. Iš tikrųjų patiko labai, visai nesunku ir ledas minkštesnis negu vakar. Dar apėjom visą slėnį, apžiūrėjom garsųjį Excalibur, Cattedrale maršrutus ir nusprendėm, kad mums sekasi, kad mokomės čia, o ne kur nors…nu nesvarbu kur, nenoriu neigiamai minėti jokios šalies.

Cascata delle Atraversate. Martynas suka ledsriegį.

Cascata delle Atraversate. Martynas suka ledsriegį.

Jau laukiam kito savaitgalio. Gal net penktadienio, jei pavyks išsprukti :) Nuotraukos.