Ir taip po ilgos pertraukos pagaliau vėl laipiojom Dolomituose. Pertraukos ilgumą supratom tik iš Chamonix kempingo kortelės, rastos palaipinėj. Ir tai privertė šiek tiek susimąstyti. Aiškiai kažkas yra ne taip. Bet dabar apie lipimą.

Išsirinkom gerai prakaltą ne per daug ilgą maršrutą, nes supratom, kad technikos įgūdžiai šiek tiek atbukę. Maršruto pavadinimas - La Grande Guerra. Tofane masyvas, Castelleto viršūnė, šiaurvakarinė siena (todėl beveik visą laiką lipom šešėlyje). Bendras sudėtingumas - 7a. Lipome blokais: keturias virves leadina Martynas, keturias - aš. Oras nebuvo pats nuostabiausias, bet skųstis irgi negalim. Viskas ėjosi sklandžiai, visas virves pralipom laisvu lipimu iš pirmo karto. Didžiausias minusas turbūt tai, kad lėtokai judam. Reikės mokintis iš Saulės ir Gedo secondinti “batmanu” :) Nu ir tai, kad buvo šalta - pirštų nesijautė didžiąją dalį lipimo.

Nusileidimui buvo galima rinktis arba diulferiuoti tuo pačiu maršrutu (kas mus nelabai viliojo), arba leistis vieną ilgą (~60m) atkarpą į priešingą pusę negu maršrutas ir eiti pėsčiomis aplinkui. Pasirinkom antrą variantą. Teko ir pabraidžioti sniegu, kas buvo visai egzotiška, nes turėjom tik kedus su mintim, kad lengviau neštis. Nu ir dar stupid me pamiršau kojines :)

Besileidžiant pradėjo ir lynoti, todėl džiaugėmės, kad jau nebekabam ant sienos. Bendrai paėmus turėjom labai gerą nuotykį, kuris pažadino mus iš darbo/mokslo/rutinos miego.