Stapfetenstrasse, Hoch Ducan
Labai sunku statyti žadintuvą šeštadieniui 5:45. Dar sunkiau atsikelti. Bet mes didvyriškai keliamės, verdam makaronus, dedam daiktus, pilam arbatą į termosą, kišam kojas į Spantikus ir varom. Šiek tiek pikdžiugiškai paliekam savo buto draugą savaitgalį praleisti prie knygų :)
Apie 7:30 susitinkam su Gedu traukinių stoty ir už keleto minučių jau riedam link Graubünden’o - labai teisingo kantono tiems, kam patinka kalnai. Kelionė neprailgsta. Gedas išsitraukia savo sleep mask (maždaug tokią) ir ausų kištukus, bando miegoti, bet niekas jam neleidžia. Apie 10val. sėdam į autobusą link Sertig Sand. Už pusvalandžio jau matom ledus. Net iš tolo matosi pilna mažų žmogeliukių ant ledų. Ką darysi, teks dalintis.
Ne per ilgiausias approach’as ir lygiai 12val. pradedam lipti. Pirmas maršrutas - Couloir (WI3). Prieš pradedant dar padarom totalizatorių, kada būsim viršuj. Martyno spėjimas - 13:30, Gedo - 14:17, mano - 14:30. Labai aiškiai sukrintam į skalę pesimistas-realistas-optimistas :) Nors iš tikrųjų neatsimenu, kada baigėm. Jei Martynas su Gedu atsimena, tegu išaiškina laimėtoją komentaruose.
Maršrutas labai fainas. Man labai patiko. Nepaisant to, aš sugebėjau užcrux’inti dar neįsirišus virvės. Gedas pametė pirmą ledsriegį, kurį bandė įsukti (ne taip jau blogai - pagavom). Martynas irgi pasižymės, bet vėliau. Besileidžiant žemyn dar sutikom Gedo draugą. Iš tikrųjų tai visas Graubünden’as (Gedai, Graubünden’as ženkliai didesnis už Gaswerk’ą, cha) ten su juo sveikinasi, jautėmės kaip su žvaigžde.
Nusileidę nusprendėm lipti antrą maršrutą, nes pagal planą nakvoti ruošėmės čia pat, tai reikėjo kažkaip išnaudoti tamsos metą, kad nebūtų vakare nuobodu (nors man tai tikrai nebuvo :)). Antras buvo pasirinktas pagal kriterijų - kuo mažiau italų pakeliui. Vadinasi Linkes Y (WI3+). Pradėjom apie 14:30 atrodo. Paskutinį pitch’ą jau lipom tamsoj. O leidomės išvis romantiškai. Su ciklopais. Apačioj visur švieselės, didelis mėnulis. Dar sprendėm mįslę, ar apačioj kažkas slidinėja xc, ar šiaip vaikšto. Iš ciklopų judėjimo ritmo nusprendėm, kad slidinėja. Ir buvom teisūs. Beje, buvom pastebėti. Ten ir mūsų spėjimo teisingumas pasitvirtina :)
Nusileidom labai tvarkingai, nusigavom iki nakvynės vietos prie suoliuko, truputį atkapstėm sniegą ir bandėm statyti palapinę. Mes su Martynu gerokai failin’om statyme, nes nei ledkirčiai, nei tuo labiau kuoliukai puriam sniege nesilaikė. Bet Gedas pademonstravo savo žieminius įgūdžius ir parodė, kaip reikia burry’inti taškus. Nu ir išgelbėjo mūsų palapinę, kuri beje nebuvo tokia patogi, kaip mes tikėjomės. Šiaip ji dviejų vietų, bet mes galvojom “ai nugi pasispausim”. Pasirodo, kad kai sulenda trys žmonės su trim porom Spantikų, trim miegmaišiais ir dviem 8000-tinėm pūkėm (taip Martynas besišaipydamas praminė mano ir Gedo pūkuotes), pajudėti nebelabai išeina nė vienam iš trijų. Nu tai teko nejudėti.
O dabar kelionės crux’as. Rytas. Vėl 5:45. Sunkumėlis. Pabandai pajudėti, neišeina. Apie pusė valandos bandėm sugalvoti strategiją, kaip čia atsikelti :) Ne kažką sugalvojom. Nu bet šiaip taip turbūt apie 6:15 išlindom. Kuičiamės (labai ilgai), valgom, geriam, vykdom palapinės taškų ressurection, nusimetam daiktus prie malkų krūvos ir apie 8val. pradedam judėti.
Sekmadiniui suplanuota - Stapfetenstrasse WI3, 270m maršrutas ant Hoch Ducan kalno. Maršrutas gana naujas - pirmą kartą praliptas 2011 metų gruodį, beveik lygiai prieš du metus. Priėjimas ilgas - apie 3val., bet labai gražus. Truputį smingam, nes einam tik su batais, bet šiaip tai labai gerai, nes kažkada praeita su sniegžengiais ir pastarosiom savaitėm nelabai daug snigta. Sutikom du vaikinus, kurie irgi planavo lipti Hoch Ducan’ą, tai jie approach’ino su slidėm. Kažin, kam buvo geriau. Eilinį kartą prisižadėjom daugiau bėgioti. Žiūrėsim, kaip seksis :)
Priėjom apie 11:30 atrodo. Nu ir apie 12val jau lipom. Sutarėm, kad Martynas leadina pirmą dalį, Gedas antrą. Aš velkuosi paskui. Pirmas tris virves pagal aprašymą lipom slenkančia sauga. Pradžioj labai geras tvirtas sniegas, todėl lengva lipti. Šiek tiek nesunkaus mixo ir vėl sniegas. Pametėm karabiną (sugavom) ir Snickers’ą (nesugavom). Jaučiasi, kad sezono atidarymas :)
Antrą dalį leadina Gedas. Ledas labai kietas, todėl daug trupa. Bet lipti smagu. Mus prisiveja du žmonės ir pradeda lipti šalia. O paskui ir virš, nes jie simul’ina ir toliau. Kai mes su Martynu atlipinėjam ketvirtą virvę, vienas jų pradeda lipti gan sunkią vietą tiesiai virš mūsų (dar vis lipančių). Ir atrodo labai jau vargingai. Kapstosi, neįkerta kačių, pasikabina ant ledkirčių. Žodžiu, gėdingas junk show su labai neigiamu atspalviu. Gedas skelia jam stiprų pamokslą net su keiksmažodžiais. Turbūt pirmąkart taip girdėjau. Bet labai pelnytas pamokslas, nes tas šaunuolis nuleido Martynui ledo ir praskėlė lūpą. Dabar jis labai gražiai atrodo. Mums aišku juokinga, bet gali būti ir nebe.
Neigiamus įspūdžius baigiam. Toliau viskas nerealiai fainai. Gedas greitai lipa, mes vidutiniškai second’inam. Kita stotis labai gražiam urve, kuriame turim palaukti, kol išlips tie mūsų sutikti žmogeliai. Aš truputį smiginėju (labai jau patogu buvo), bet ne už ilgo reikia lipti. Nu ir maždaug čia prasideda “race with the dark”. Dar šviesu, bet laikrodis jau tiksi. Paskutinė virvė fainiausia iš viso savaitgalio. Sulipam visi į viršų apie 16val. Labai organizuotai kuičiamės, markiruojam, kraunam ir judam (dar vis truputį į viršų) ieškoti nusileidimo. Apeinam keterą, išgeriam gelio, nes kai kuriems jau kojos pinasi ir leidžiamės sekančiu gully (kaip lietuviškai gully?).
Paskaičiuojam, kad į paskutinį autobusą spėjam labai jau “ant ribos” (am limit, kaip Martynas sako) ir varom. Čia jau “race with the last bus”. Žodžiu, bėgam, smingam, aš keliskart labai jau komiškai griuvau į sniegą ant galvos. Bet visgi nuo viršaus iki Sertig Sand nusileidžiam per 2val. Sakyčiau visai padoriai. Į autobusą spėjam, į traukinį irgi. Net į kioskelį stoty pirkti junk food ir tai spėjam. Traukiny aš jau visai atsijunginėju. Kiti kažkaip padoriau laikosi :)
To sum up kaip sakant, svaitgalis idealus. Sekmadienis išvis super. Ilga diena, kvapą gniaužiantys vaizdai, nerealūs draugai, nuovargis/troškulys, kuris jaučiasi dar šiandien ir netgi šilta lova, kurios nusipelnėm laimėję “race with the last bus”. Ausyse skamba Gedo, aka Sinatros, visą savaitgalį dainuota New York New York daina, kurios beje aš iš tikrųjų nežinojau (jau paklausiau), taip kad ne taip jau blogai dainavai, Gedai. Grįžtu į realybę ir bandau suspėti baigti magistrinį, kad tikrai nuskrisčiau į tą apdainuotą New York’ą, nes vasarį prasideda mano Hacker School batch’as.
Nuotraukų dedu daug, nes įtariu, kad tokio ilgio įrašo neskaitys apie 80% čia užklydusių žmonių :)