Priešingai negu pernai, šįmet Kalėdas sugebėjom švęsti Lietuvoj. Eglutę papuošėm, bet nupuošti taip ir nespėjom. Gruodžio 29d. anksti ryte jau susitikom visi šeši (Saulė, Gedas, Aistė, Povilas, Martynas ir aš) Vilniaus oro uoste. Tikslas - paliapioti Antalijoj ir atšvęsti Naujus Metus. Teko padirbėti talpinant, perkraurant, pasukčiaujant, bet šiaip taip į 20kg dviems žmonėms sutilpom. Kai kas sugebėjo pasiimti kalendorių, kai kas Kalėdinių žaisliukų, o kai kas ir plaukų džiovintuvą. Taip kad ne taip ir blogai.

Iki Stambulo skridom visi kartu, o ten trumpam išsiskirstėm. Mes su Martynu skridom iškart į Antaliją, nes jau labai delnai prakaitavo - norėjosi laipioti kuo greičiau. Aistei su Povilu teko palaukti vakarinio skrydžio, bet ir jie kempinge atsidūrė tą pačią dieną. Saulė su Gedu dar paturistavo Stambule vieną dieną ir prisijungė viena diena vėliau.

Gyvenom Rido kempinge - turbūt vienintelis, kuriame dar buvo likę vietų (t.y. palapinių nuomai, nes bungalow jau turbūt labai seniai buvo užsakyti). Kempingas mums visai patiko. Ne toks prigrūstas žmonių kaip JoSiTo ar Climbers Garden. Bet galvojam gal kitą kartą bandytume Peak Guesthouse. Iš tikrųjų, dabar ten kempingų gyvas galas ir rinktis tikrai yra iš ko. Bet ir žmonių pilna. Tikėjomės, kad Turkijoj neturėtų būti taip ankšta kaip populiariuose Europos craguose, bet deja taip buvo gal nebent prieš penkis metus. Dabar Geyik Bayiri žmonių tiek, kiek būna didžiulėse laipiojimo salėse.

Nors ir nelabai smagu, kad prie populiaresnių trasų reikia laukti eilę, bet visa tai atperka uolos kokybė. Iš tikrųjų, dar taip smagiai turbūt nesu laipiojusi. Trasos dar nenuzulintos, bet jau pakankamai švarios. Daug labai ilgų trasų. Kai kurios net apie 40m. O stilius labai įdomus. Atrodo, kad lipi nebe 2D, o 3D. Visur tufos, neigiama, stogai, įvairios formos. Tikrai labai įdomu.

Pirmą dieną galvojom reikia truputį apsitrinti, todėl sunkiai lipti neplanavom. Laipiojom keturiese (Saulė ir Gedas dar valgė baklavą Stambule). Išsirinkom Magara sektorių ir lipom daug lengvų trasų. Jau krypo akys ir į gražesnes/įdomesnes, bet dar nedrįsom bandyti. Kitaip sakant, rinkom mylias. Vakare sulaukėm Saulės su Gedu.

Gedas paskleidė gandą, kad reikia būtinai eiti į Sarkit sektorių, nes jis pats geriausias, tai kitą dieną taip ir padarėm. Iš tikrųjų buvo nerealiai graži diena. Turbūt pati gražiausia iš visų, kiek mes buvom Turkijoj. Turbūt todėl ir sektorius atrodė labai gražus. Šiandien jau lipom truputį sunkiau, bet irgi nepersistengėm. Užteko keleto ilgų 7a. Reikėjo pasilikti jėgų Naujiems Metams :)

Vyko labai aršios diskusijos, kaip švęsti Naujus. Ypač aršios jos buvo tarp Saulės ir Gedo. Mat Gedas buvo šalininkas idėjos, kad reikia prieš einant į vakarėlį pamiegoti ir eiti kuo vėliau. Argumentas - mes jau seni ir nuo 8 vakaro neištempsim. O Saulė sakė, kad ištempsim. Nu ir ištempėm. Su nedidelėm išimtim, bet ištempėm. Labiausiai pasižymėjo Martynas. Neatsiliko ir Saulė. Kiti kiek kukliau. Matyt biologinis amžius ne toks svarbus. Arba gal kai kurie savo dalį atsitūsino Lietuvoj.

Naujų Metų rytas buvo gražus. Vieniems sunkesnis negu kitiems. Martynas lipti nelabai norėjo. Saulė susirgo. Vėlgi Gedas paskleidė gandą, kad Posseidon (7b) yra geriausia trasa ir liepė kabinti atotampas. Sukabinau. Neatrodė man ji pati geriausia. Buvo žiauriai baisu ant stipriai neigiamos pabaigos ir atrodė, kad pralipti tikrai neišeis. Bet ilgai pailsėjau ir kažkaip pavyko. Tada atsigavo Martynas, todėl atidaviau jam belayinimo skolą už pusę dienos. Dienos pabaigai dar pralipom su Gedu vieną žiauriai gražią trasą - Little Big Wall (7a+). Išvaskinau lipti pirma. Va šita tai tikrai buvo viena fainiausių. Nu ir taip man kažkas pramušė - jau nebeatrodė viskas taip neįmanoma, o neigiamas jau nebe toks baisus. Pakeliui namo dar užsukom gerti çay.

Kitą dieną Saulė su Aiste nusprendė pasilikti kempinge. Saulė jau visai rimtai įsisirgo, o Aistė norėjo pailsėti ir pasikrauti motyvacijos likusioms dienoms.  Mes persigrupavom. Martynas lipo su Povilu, o aš su Gedu. Šitą dieną man atrodo pramušė jau ir Povilui. Bandė ir 7a, ir 7b. Aš irgi pajutau, kad turiu kažkokias importines rankas - visai nebeužkalė. Pradėjom nuo Tenten Konglomera’da (7c). Šįkart Gedas išvaskino lipti pirmas. Iš pirmo karto nepavyko. Sakė, kad trasa labai “beta intensive”. Pabandžiau ir aš. Iš tikrųjų, jei žinai, ką daryti, daug lengviau. Sunkiausia vieta viršuj - nedidelis stogelis. Vėl neigiama. Bet gerai tai, kad sunki vieta nelabai ilgai trunka. Jei išeina tarpuose pailsėti, tai sunkumas - apie trys judesiai. Tada gauni rankeną, nuo kurios jau nesunku segti atotampą. O toliau lengva. Gedas iš antro karto nesunkiai pralipo. Aš dar kelis kartus gan netikėtai kritau. Abu kartus toj pačioj vietoj. Pralipau iš ketvirto karto. Po trijų su puse metų pertraukos :)

Nu o kai sekasi, tai sekasi. Dieną užbaigiau L’homme a l’envers (7b) iš antro karto. Tikrai rankos buvo importinės tą dieną. Šitą trasą tai labai rekomenduočiau visiems. Nerealiai ilga, su didžiule tufa vidury. Jei gerai įsitaisai, gali pasėdėti į ją atsirėmęs. Gedas dar dvi 7b pralipo. Martynas su Povilu irgi gerai palaipiojo. Lipo visai šalia irgi labai gražias trasa: 6c+ ir 7a+ man rodos. Vakare dar ėjom Martyno vakar nebaigtos trasos žiūrėti. Deja, bet liko kitiems metams.

Penktadienis buvo paskutinė laipiojimo diena Saulei, Gedui, Martynui ir man. Aistė su Povilu dar liko vienai dienai. Lijo. Bet lietus motyvacijos nenumušė. Išskyrus turbūt man. Aš ir pamiršau apraišus palapinėj, o ir didelio noro nusiimti striukę nebeturėjau. Todėl buvau fotografė. Kiti lipo. Gedas lipo labai gražią ilgą 7c+. Labai nedaug trūko. Povilas išvis lipti kaip išprotėjęs pradėjo. Pralipo dvi 7a trasas. Vieną iš pirmo karto. Martynui irgi jau daug lengviau buvo.

Kitą dieną atsisveikinom su Aiste ir Povilu ir išvažiavom į Antaliją. Ten pasimėgavom visokiais maistais, Turkiška prausykla ir ne tokiu jau maloniu hosteliu. Sekmadinio rytą išskridom į Ciurichą. Dar pakeliui turėjom gan įdomių pokalbių apie Naujų Metų pasižadėjimus, kurių niekas dažniausiai neišpildo. Bet visgi prisižadėjom.

Sekantis punktas mano tick list’e - magistrinis. O tada New York’as!

Už nuotraukas ačiū visiems: Saulei, Aistei, Povilui, Gedui, Martynui ir man :)