Nu va, dar viena saulėta diena prie uolų išpuolė. Po ilgų dvejonių, eksperimentų, darbų ir pan. išvažiavom visi, kas ir planavom: Saulė, jos draugė Laurel, Gedas, Aistė, Martynas ir aš. Trūko tik Povilo, bet tikimės, kad jis įveiks savo mokslus (o ne mokslai jį, kaip kad sakė) ir dar kada išvažiuosim visi palaipioti. Gal su virvėm, gal su crashpad’ais, nesvarbu. 

Vakar buvom su Saule, Gedu ir Martynu palaipioti sportinių maršrutų Lehn netoli Interlakeno. Labai pasisekė su oru, draugais ir maršrutais :) Tikrai nuostabi diena lauke. Gedas su Saule lipo “sportinio laipiojimo klasiką” Hot Tuna 7c, mes su Martynu labai gražų ir ilgą cracką Kurpfuscher 7a ir crimpų karalystę Rameli 7a.

Gedas ant Hot Tuna

Ir taip po ilgos pertraukos pagaliau vėl laipiojom Dolomituose. Pertraukos ilgumą supratom tik iš Chamonix kempingo kortelės, rastos palaipinėj. Ir tai privertė šiek tiek susimąstyti. Aiškiai kažkas yra ne taip. Bet dabar apie lipimą.

Išsirinkom gerai prakaltą ne per daug ilgą maršrutą, nes supratom, kad technikos įgūdžiai šiek tiek atbukę. Maršruto pavadinimas - La Grande Guerra. Tofane masyvas, Castelleto viršūnė, šiaurvakarinė siena (todėl beveik visą laiką lipom šešėlyje). Bendras sudėtingumas - 7a. Lipome blokais: keturias virves leadina Martynas, keturias - aš. Oras nebuvo pats nuostabiausias, bet skųstis irgi negalim. Viskas ėjosi sklandžiai, visas virves pralipom laisvu lipimu iš pirmo karto. Didžiausias minusas turbūt tai, kad lėtokai judam. Reikės mokintis iš Saulės ir Gedo secondinti “batmanu” :) Nu ir tai, kad buvo šalta - pirštų nesijautė didžiąją dalį lipimo.

Exposed, kaip Martynas mėgsta sakyti :)

Po netrumpos pertraukos šiek tiek veiksmo! Pertraukos priežastis labai paprasta - išvažiavau dirbti į Berlyną (žiemą nė karto nemačiau saulėtos dienos), tai vietoj Dolomitų ir saulėtų uolų Arco dabar tenka dažniau boulderinti ir kartais palaipioti su virve nelabai jėga vietoj; bet kartą per mėnesį pasirodau Bolzane, kur išlendu ir į lauką.

Rio Pelous. Tiesą sakant, nelabai matosi maršrutas.

Atostogoms dar nepasibaigus, jau sėdėjom savo naujuose namuose Oberbozene. Kažkas ne taip. Kadangi blogi orai išvijo mus iš Chamonix neįvykdžius didžiųjų savo planų, nusprendėm juos pakoreguoti. Pralaukėm lietingas dienas namie ir ketvirtadienį vakare sėdom į mašiną, paprašėm GPS’o mus vesti į Misuriną, dvi su puse valandos ir mes vietoj.

Su Laura jau ilgai kurėm planą, kaip šią vasarą lipsim Chamonix. Pagal pirminę idėją turėjome važiuoti liepos mėnesį, tačiau dėl nelemto akmens kelionę teko atidėti į rugpjūčio pabaigą.

Iš Lietuvos pajudėjom su didele dėže įrangos ir turbūt dar didesniu ticklist’u (maršrutų, kuriuos norime pralipti, sąrašu), bet po atvykimo kitą dieną, pirmadienį, mus pasitiko po visą miestelį iškabinėti plakatai, įspėjantys laipiotojus, dėl neįprastai aukštų temperatūrų ir padidėjusios rizikos ant maršrutų (krentantys akmenys and shit) prieš lipant susisiekti su OHM, kur mus nuliūdino, kad daugelis mūsų suplanuotų maršrutų ar prisitraukimai prie jų yra “under bad conditions”.

Laura ir Aiguille du Midi fone

Praeitų metų spalį su Laura lipome Re Artu ant Lastoni di Formin. Šalia mūsiškio maršruto ėjo labai graži linija, pavadinta Love My Dogs (9 virvės, 300m, 6c+/7a). Abu nusprendėm, kad būtinai grįšim ir pralipsim ją. Dėl sniego, šaltų orų, paskui sugedusios mašinos teko laukti ilgai - iki šio pirmadienio, kada susipakavome daiktus ir išvarėme vakare į Dolomitus prie Passo Giau su planu ryte lipti.

Pirmas egzaminas parašytas. Reikia atsipūsti, todėl antradienio planas - multi-pitchas Dolomituose. Martynas nusprendė, kad dirbs - visgi antradienis - todėl lipom su Philippu.

Išsirinkom galiausiai Piccolo Principe, 7a+, R2/3 (ED+), 250m, maršrutą ant Punta di Larsei viršūnės. Jau approach’o metu pasijaučiau kaip iš kalėjimo paleistas kalinys, nes paskutinę savaitę ilgokai teko namie pasėdėti. Vaizdai nerealūs, oras geras: Bolzano 35C, Dolomituose pats tas.

Šį savaitgalį deja teko laipoti atskirai. Bet patenkinti likom abudu, taigi gal ne taip jau ir blogai. Martynas su Philippu sekmadienį važiavo į Stohlwond. Jau ne pirmą kartą džiaugėsi granitu. Lipo daug ir sunkiai, bet man pasakojo ne per daugiausiai.

Phillipas pasiūlė važiuoti ketvirtadienį lipti nesunkų multi-pitchą netoli Bolzano. Sakė, kad ten daugiau nuotykio negu lipimo. Mums visai patiko šita idėja, todėl sutarėm ketvirtadienį po darbų/mokslų 16:00 išvažiuoti. 30min mašina ir mes vietoj.

Lipom į Sarner Scharte kalną Holzenkante maršrutu. Buvo nerealiai smagu. Nuotykio tikrai daugiau negu lipimo. Treniruotės crux’as buvo approach’as - 600 vertikalių metrų ir +25 lapsniai šilumos. Mes su Marčium pavargom kaip šunys, o Phillipas net nepajuto :) Mes su Marčium išbandėm simul-climbing techniką, Phillipas solino.